Teisėjų 11 KBV

1. Gileadietis Jeftė buvo galingas karžygys, tačiau jis buvo paleistuvės sūnus. Gileadas buvo Jeftės tėvas.

2. Jis turėjo ir daugiau sūnų nuo savo žmonos, kurie paaugę išvarė Jeftę, sakydami: „Tu neturi dalies mūsų tėvo namuose, nes esi kitos moters sūnus.“

3. Jeftė, pabėgęs nuo savo brolių, apsigyveno Tobo krašte. Pas jį rinkdavosi valkatos ir sekė paskui jį.

4. Kuriam laikui praėjus, amonitai vėl kariavo su Izraeliu.

5. Gileado vyresnieji nuvyko pas Jeftę į Tobo kraštą,

6. sakydami: „Grįžk ir vadovauk mums, kad galėtume kariauti su amonitais.“

7. Jeftė atsakė Gileado vyresniesiems: „Jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš mano tėvo namų. Dabar, kai esate spaudžiami, atėjote pas mane.“

8. Gileado vyresnieji atsakė Jeftei: „Todėl ir kreipiamės į tave, kad grįžtum ir kariautum su amonitais, ir vadovautum visiems Gileado gyventojams.“

9. Jeftė pakláusė Gileado vyresniųjų: „Jei sugrįžęs kariausiu su amonitais, ir Viešpats atiduos juos į mano rankas, ar aš tapsiu jūsų valdovu?“

10. Gileado vyresnieji atsakė jam: „Viešpats tebūna liudytojas, jei nepadarysime pagal tavo žodžius.“

11. Jeftė nuėjo su Gileado vyresniaisiais, ir žmonės paskelbė jį savo vadu. Jeftė pakartojo visa tai Viešpaties akivaizdoje Micpoje.

12. Jeftė siuntė pas amonitų karalių pasiuntinius, klausdamas: „Ko nori iš manęs? Kodėl atėjai kariauti prieš mano kraštą?“

13. Amonitų karalius atsakė Jeftės pasiuntiniams: „Dėl to, kad Izraelis, atėjęs iš Egipto, užėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano upių. Grąžink man tai geruoju.“

14. Jeftė vėl siuntė pasiuntinius pas Amono karalių,

15. sakydamas: „Izraelitai neužėmė nei Moabo, nei amonitų šalies.

16. Jie, išėję iš Egipto, ėjo per dykumą iki Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą.

17. Iš čia Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, prašydamas leisti jiems pereiti per jo žemę. Bet Edomo karalius nesutiko. Jie kreipėsi taip pat ir į Moabo karalių, bet ir tas nesutiko jų praleisti. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.

18. Po to jie dykuma apėjo Edomo bei Moabo žemes ir, atėję į rytus nuo Moabo, prie Arnono upės, pasistatė stovyklas. Jie nėjo į Moabo žemę, nes Arnonas yra Moabo krašto siena.

19. Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną į Hešboną, prašydamas leisti jiems pereiti per jo kraštą.

20. Sihonas nepasitikėjo Izraeliu ir nepraleido jo. Jis surinko visą savokariuomenę, pasistatė stovyklą Jahace ir pradėjo kovą su Izraeliu.

21. Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visus jo žmones į Izraelio rankas, ir šie juos sumušė. Taip Izraelis užėmė visą amoritų žemę

22. nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.

23. Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus, kad tą kraštą atiduotų Izraeliui, o tu nori jame apsigyventi.

24. Argi tu negyveni ten, kur tavo dievas Kemošas tau duoda? Mes gyvename ten, kur Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda.

25. Ar tu geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors ginčijosi arba kovojo su Izraeliu?

26. Izraelis gyvena Hešbone ir jo apylinkėse, Aroere ir jo apylinkėse bei miestuose palei Arnoną jau tris šimtus metų. Kodėl per tą laiką jų neišlaisvinote?

27. Aš nekaltas prieš tave, bet tu, pradėdamas karą, piktai elgiesi su manimi. Viešpats Teisėjas tegul šiandien daro teismą tarp izraelitų ir amonitų.“

28. Amonitų karalius nekreipė dėmesio į Jeftės žodžius, kuriuos jis jam kalbėjo per pasiuntinius.

29. Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės, ir jis perėjo per Gileadą, Manasą, toliau pro Micpe Gileadą ir iš Micpe Gileado traukė prieš amonitus.

30. Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: „Jei atiduosi amonitus į mano rankas,

31. kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką.“

32. Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas.

33. Nuo Aroero iki Minito užėmė dvidešimt miestų, iki pat Abel Keramimo, be gailesčio visus žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraelitus.

34. Jeftė grįžo į Micpą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tamburinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų.

35. Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti.“

36. Ji atsakė: „Mano tėve, ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi. Išpildyk savo pažadą. Juk Viešpatspadėjo atkeršyti tavo priešams amonitams.“

37. Ji prašė tėvo duoti jai du mėnesius laiko nueiti į kalnus ir apraudoti savo mergystę kartu su draugėmis.

38. Jis sutiko. Ji su savo draugėmis nuėjo į kalnus ir apraudojo savo mergystę.

39. Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui. Ji nepažino vyro. Taip atsirado paprotys Izraelyje,

40. kad kas metai Izraelio dukterysišeina keturias dienas apraudoti gileadiečio Jeftės dukters.