Teisėjų 14 LBDKAN

1. Kartą Samsonas nuėjo į Timną. Būdamas Timnoje, pamatė mergaitę tarp filistinų moterų.

2. Sugrįžęs pasakė savo tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona“.

3. Tėvas ir motina jam sakė: „Argi nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!“ Bet Samsonas atsakė tėvui: „Gauk man ją, nes ji man patinka“.

4. Jo tėvas ir motina nesuvokė, kad tai atėjo iš VIEŠPATIES. Jis ieškojo dingsties prieš filistinus. Tuomet filistinai valdė Izraelį.

5. Samsonas ėjo į Timną su savo tėvu ir motina. Prie Timnos vynuogynų staiga jį užpuolė jaunas liūtas.

6. VIEŠPATIES dvasia apėmė jį, ir jis perplėšė liūtą plikomis rankomis tarytum ožiuką. Bet nei tėvui, nei motinai nepasisakė, ką buvo padaręs.

7. Po to nuėjo ir pasikalbėjo su ta moterimi. Samsonas buvo ja patenkintas.

8. Praėjus šiek tiek laiko, grįždamas jos paimti, jis pasuko iš kelio pasižiūrėti į liūto liekanas. Žiūri: liūto griaučiuose – bičių spiečius ir medus.

9. Prisigrandęs pilnas saujas, jis žingsniavo toliau valgydamas. Atėjęs pas tėvą ir motiną, davė jiems, ir jie valgė. Bet jiems nepasisakė, kad buvo prigrandęs medaus iš liūto griaučių.

10. Jo tėvas nuėjo pas moterį, o Samsonas iškėlė vestuvių vaišes, kaip jaunikiams įprasta.

11. Pamatę jį, žmonės paskyrė jam trisdešimt palydovų.

12. Samsonas tarė jiems: „Tebūna man leista užduoti jums mįslę. Jei įminsite ją per septynias vestuvių vaišių dienas ir išaiškinsite, duosiu jums trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių.

13. Bet jei negalėsite įminti, jūs turėsite man duoti trisdešimt lino tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių“. – „Užmink mįslę, – atsiliepė jie, – mes klausomės!“

14. Taigi jis tarė: „Iš ėdančiojo išėjo šis tas pavalgyti. Iš stipriojo išėjo šis tas saldaus“. Net po trejeto dienų jie negalėjo mįslės įminti.

15. Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: „Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Antraip sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietei skurdžiais padaryti?“

16. Tad Samsono žmona verkė, sakydama jam: „Tu tikrai manęs nekenti! Tu manęs nemyli! Užminei mįslę mano žmonėms, bet įminimo man nepasakei!“ Jis atsakė jai: „Juk nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai. Tad kodėl turėčiau pasakyti tau?“

17. Bet ji verkšleno jam ant peties visas septynias jų vestuvių vaišių dienas. Galop septintą dieną jis pasakė, nes ji jau labai įkyrėjo. Tada ji persakė mįslės įminimą savo žmonėms.

18. Miesto vyrai septintą dieną prieš saulėlydį tarė: „Kas saldesnis už medų? Kas stipresnis už liūtą?“ O jis atsakė: „Jei nebūtumėte arę mano telyčia, nebūtumėte mano mįslės įminę“.

19. Tada jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, ir jis nuėjo į Aškeloną. Užmušęs trisdešimt miesto vyrų, nuvilko juos ir jų šventiškus drabužius atidavė įminusiems mįslę. Be galo įniršęs, jis sugrįžo į tėvo namus.

20. O Samsono nuotaka buvo atiduota jo palydovui, buvusiam jo pajauniu.