Raudų 2 KBV

1. Viešpats savo rūstybės debesimi apgaubė Siono dukterį. Jis nusviedė Izraelio didybę iš dangaus į dulkes. Rūstybės dieną Jis užmiršo savo pakojį.

2. Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo gyvenvietes, nugriovė Judo dukters tvirtoves, nusviedė į dulkes; karalystė ir kunigaikščiai neteko savo garbės.

3. Jis savo rūstybėje nulaužė Izraelio ragą, atitraukė nuo jo savo dešinę priešų akivaizdoje ir užsidegė prieš Jokūbą kaip viską ryjanti ugnis.

4. Jis savo dešine įtempė lanką kaip priešas, pakėlė dešinę lyg skriaudėjas ir sunaikino viską, kas buvo gražu Siono dukters šventykloje. Jo įtūžis išsiliejo kaip ugnis.

5. Viešpats tapo priešu: prarijo Izraelį, prarijo jo rūmus, pavertė griuvėsiais tvirtoves ir padaugino Judo dukrai vargų ir kančių.

6. Savo palapinę Jis sugriovė kaip sodo pastogę, susirinkimų vietą sunaikino. Viešpats pašalino Sione švenčių ir šabo iškilmes, įtūžęs paniekino karalius bei kunigus.

7. Viešpats atmetė savo aukurą, atsisakė šventyklos, o rūmus atidavė į priešų rankas. Jie šūkavo Viešpaties namuose kaip anksčiau iškilmių metu.

8. Viešpats nusprendė Siono dukters sienas sunaikinti. Jis, ištempęs matavimo virvę, ištiesė ranką galutiniam sunaikinimui. Įtvirtinimai ir sienos sunaikinti.

9. Vartai sulindo į žemę, užkaiščiai sulinko ir sulūžo, karaliai ir kunigaikščiai išsklaidyti pagonių tautose; įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties.

10. Siono dukters vyresnieji sėdi tylėdami ant žemės, galvas apsibarstę pelenais ir apsisiautę ašutinėmis. Jeruzalės mergaitės stovi, nuleidusios galvas.

11. Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

12. Jie sako motinoms: „Kur grūdai ir vynas?“, jie alpsta kaip sužeistieji miesto gatvėse ir miršta ant motinų rankų.

13. Kaip man paguosti tave? Ir su kuo tave palyginti, Jeruzalės dukterie? Su kuo sugretinti, kad būtum paguosta, Siono dukterie? Tavo žaizda yra didelė kaip jūra. Kas gali pagydyti tave?

14. Tavo pranašai pranašavo tuštybes ir kvailystes. Jie neatidengė tavo kalčių, kad apsaugotų nuo tremties. Jų regėjimai apie tave buvo melagingi ir tave suklaidino.

15. Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalės dukrą: „Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?“

16. Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: „Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!“

17. Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus.

18. Jų širdys šaukėsi Viešpaties: „Siono dukters siena!“ Tavo ašaros tegul teka srovėmis dieną ir naktį! Nesudėk akių ir nesiilsėk!

19. Pakilk, maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse.

20. Viešpatie, pažvelk! Su kuo Tu taip pasielgei? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?

21. Gatvių dulkėse guli jauni ir seni. Jaunuoliai ir mergaitės krito nuo kardo. Savo pykčio dieną juos nužudei, išžudei nesigailėdamas.

22. Tu pašaukei iš visų kampų lyg į šventas iškilmes mano priešus taip, kad Viešpaties įtūžio dieną nė vienas neištrūko ir nepabėgo. Kuriuos auginau ir auklėjau, sunaikino priešas.