Raudų 2 LBDKAN

1. א O, kaip pažemino Viešpats Siono dukterį, būdamas įniršęs! Jis nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę, neatminė savo įniršio dieną savo pakojo.

2. ב Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo buveines. Įniršęs sulygino su žeme Judo dukters tvirtoves. Parbloškė žemėn sugėdintą karalystę ir jos didžiūnus.

3. ג Degdamas pykčiu, jis nulaužė Izraelio ragus. Atitraukė nuo jų savo dešinę priešų akivaizdoje. Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna, visa visur suryjanti.

4. ד Savo lanką įtempė lyg priešas, savo dešinę pakėlė lyg engėjas. Išžudė visus, kuriais mes didžiavomės Siono dukters palapinėje. Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.

5. ה Viešpats elgėsi kaip priešas ir sunaikino Izraelį. Sunaikino visus jo rūmus, griuvėsiais pavertė jo tvirtoves, sustiprino Judo dukters verksmą ir raudą.

6. ו Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę, sunaikino savo Padangtę. VIEŠPATS panaikino Sione iškilmę ir šabą. Savo pykčio įniršyje atmetė karalių ir kunigą.

7. ז Viešpats paniekino savo aukurą, išsižadėjo savo Šventyklos. Atidavė į priešų rankas jos rūmų sienas. Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose kaip iškilmių dieną.

8. ח VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais Siono dukters sieną. Ištiesė matavimo virvę ir nesulaikė rankos nuo naikinimo. Sieną ir pylimą privertė raudoti, ir guli abiejų griuvėsiai.

9. ט Žemėn įgrimzdo jos vartai, jis nuėmė ir sulaužė velkes. Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais, dingo kunigų mokymas. Ir jos pranašai nebegauna regėjimo iš VIEŠPATIES.

10. י Siono dukters seniūnai tylėdami sėdi ant žemės. Jie dulkėmis pasibarstė galvas ir apsijuosė ašutine. Jeruzalės mergaitės nuleido galvas ligi žemės.

11. כ Nuo ašarų aptemo man akys, aš visas sukrėstas. Man širdis plyšta dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo. Vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse.

12. ל Savo motinų jie nesiliauja klausinėti: „Kur grūdai ir vynas?“ – alpdami kaip sužeistieji miesto gatvėse, iškvėpdami gyvastį ant savo motinų rankų.

13. מ Ką galiu tau pasakyti? Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale? Su kuo galiu tave lyginti, kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai; kas gali tave išgydyti?

14. נ Tavo pranašų tau skelbti regėjimai buvo tušti ir apgaulingi. Jie neatidengė tavo kaltės, idant sugrąžintų tau palaimą. Jie regėjo ištarmes tau, tuščias ir klaidinančias.

15. ס Kas tik praeina tavo keliu, tas matydamas tave ploja rankomis. Jie švilpia ir kraipo galvas, žvelgdami į dukterį Jeruzalę. „Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu, visos žemės džiugesiu?“

16. פ Visi tavo priešai žiojasi prieš tave. Jie švilpia, griežia dantimis ir šaukia: „Mes ją prarijome! Tai tikrai mūsų lauktoji diena! Sulaukėme ir pamatėme!“

17. ע VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs, įvykdė savo žodį, ištartą labai seniai. Jis sunaikino negailestingai, leido tavo priešui džiaugtis pergale, išaukštino tavo engėjų galybę.

18. צ Šaukis širdimi Viešpaties, dejuok, Siono dukterie! Liek ašaras upeliais dieną naktį. Neleisk sau atsikvėpti nei akims ilsėtis!

19. ק Atsikelk ir šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Kelk į jį rankas dėl gyvasties savo vaikų, mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.

20. ר Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk: su kuo esi taip pasielgęs? Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių, savo naujagimius kūdikius? Nejaugi kunigas ir pranašas turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?

21. ש Jauni ir seni guli gatvėse sukritę. Mano merginos ir vaikinai krito nuo kalavijo. Savo įniršio dieną juos užmušei, negailestingai išžudei.

22. ת Sukvietei mano priešus iš visų pusių tarsi iškilmių dieną. Ir VIEŠPATIES įniršio dieną nė vienas nepabėgo ir neišliko. Mano priešas sunaikino tuos, kuriuos pagimdžiau ir išauginau.