Raudų 3 KBV

1. Aš – žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.

2. Iš tiesų Jis prieš mane atsisukęs; Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

3. Iš tiesų Jis prieš mane atsisukęs; Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

4. Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

5. Jis siuntė apgultį prieš mane, apsupo mane kartybe ir vargu,

6. perkėlė į tamsą kaip mirusį.

7. Jis mane apsupo siena, kad negalėčiau išeiti, ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

8. Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

9. Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

10. Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip pasislėpęs liūtas.

11. Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

12. Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

13. ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

14. Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

15. Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

16. Jis išlaužė mano dantis žvyro akmenimis, užpylė mane pelenais.

17. Tu atėmei iš mano sielos ramybę ir nežinau, kas yra gerovė.

18. Aš tariau: „Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo.“

19. Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

20. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

21. Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

22. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

23. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

24. „Viešpats yra mano dalis, – sako mano siela, – todėl vilsiuosi Juo.“

25. Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

26. Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

27. gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

28. Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

29. Jis paliečia dulkes savo burna: „Galbūt dar yra vilties.“

30. Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

31. nes Viešpats neatstumia amžiams.

32. Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

33. Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

34. Kai mindžioja kojomis belaisvius,

35. kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

36. kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

37. Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

38. Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

39. Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

40. Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

41. Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

42. Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

43. Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

44. Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos Tavęs nepasiektų.

45. Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

46. Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

47. Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

48. Mano akys pasruvo vandens upėmis dėl mano tautos dukters sunaikinimo.

49. Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

50. kol Viešpats pažvelgs žemyn, pasižiūrės iš dangaus į mus.

51. Tai, ką mano akys mato, sukelia širdgėlą dėl visų mano miesto dukterų.

52. Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

53. įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

54. Vanduo pakilo virš mano galvos; maniau, esu žuvęs.

55. Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

56. Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

57. Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: „Nebijok.“

58. Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

59. Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

60. Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

61. Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

62. Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

63. Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

64. Viešpatie, atlygink jiems pagal jų rankų darbus.

65. Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

66. Viešpatie, persekiok juos rūstaudamas ir nušluok nuo žemės paviršiaus.