Raudų 4 KBV

1. Kaip auksas patamsėjo, kaip gryniausias auksas pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.

2. Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys grynam auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!

3. Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg stručiai dykumoje.

4. Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems jos neatlaužia.

5. Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.

6. Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos nuodėmės bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką, be žmogaus rankos.

7. Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.

8. Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.

9. Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir jie buvo ištikti, pritrūkę žemės vaisių.

10. Gailestingųjų moterų rankos virė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.

11. Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.

12. Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti pro Jeruzalės vartus.

13. Tai įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.

14. Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu paliesti jų drabužius.

15. Buvo šaukiama: „Pasitraukite, jūs nešvarūs, nesilieskite!“ Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: „Jų neturi būti tarp mūsų!“

16. Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.

17. Akis pražiūrėjome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.

18. Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas arti, dienos baigėsi, ateina pabaiga.

19. Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.

20. Mūsų gyvybės alsavimas, Viešpaties pateptasis, buvo sugautas, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.

21. Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.

22. Siono dukra, tavo bausmė atlikta! Jis tavęs nebeištrems. Jis baus už tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.