Kunigų 7 KBV

1. „Štai aukos už kaltę įstatymas. Ji yra labai šventa.

2. Kur pjaunama deginamoji auka, ten pjaunama ir auka už kaltę. Jos kraujas bus šlakstomas aplink aukurą.

3. Aukosite nuo jos visus taukus: uodegą, vidurių taukus,

4. abu inkstus ir ant jų esančius taukus, paslėpsnių taukus ir kepenis su tinkleliu.

5. Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai auka Viešpačiui už kaltę.

6. Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tos mėsos šventoje vietoje, nes ji yra labai šventa.

7. Auka už kaltę aukojama taip pat, kaip ir auka už nuodėmę; joms yra vienas įstatymas. Ją gaus kunigas, kuris atlieka sutaikinimą.

8. Kunigas, kuris aukoja bet kokio žmogaus deginamąją auką, pasiima sau tos aukos odą.

9. Kiekviena duonos auka, iškepta krosnyje, ant skardos ar keptuvėje, priklauso kunigui, kuris ją aukoja;

10. Kiekviena duonos auka, aplieta aliejumi ar sausa, priklauso po lygiai visiems Aarono sūnums, kaip vienam, taip ir kitam.

11. Šis yra įstatymas padėkos aukų, kurias aukosite Viešpačiui.

12. Jei kas, norėdamas atsidėkoti, aukoja dėkojimo auką, kartu su ja teaukoja neraugintus papločius, aplaistytus aliejumi, neraugintus ragaišius, apteptus aliejumi, ir smulkių miltų papločius, aplaistytus aliejumi.

13. Kartu su papločiais teaukoja raugintą duoną kaip dėkojimo auką.

14. Vieną iš visos aukos skirs siūbuojamajai aukai Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, kuris šlakstys padėkos aukos kraują.

15. Dėkojimo aukos mėsa turi būti suvalgyta tą pačią dieną – nieko iš jos neleistina palikti rytojui.

16. Įžadų ir laisvos valios auka valgoma tą pačią dieną. Kas lieka, leidžiama valgyti ir kitą dieną.

17. Kas lieka trečiai dienai – sudeginama.

18. Jei kas valgytų padėkos aukos mėsą trečią dieną, ji nebūtų priimtina ir nebūtų įskaityta tam, kuris aukoja, – tai pasibjaurėjimas. Kas valgytų, būtų kaltas.

19. Mėsa, paliesta kuo nors suteptu, nebus valgoma – ji bus sudeginama. Kas nesuteptas, gali valgyti aukos mėsą.

20. Jei kas, būdamas nešvarus, valgytų padėkos aukos mėsą, aukojamą Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos.

21. Kas, palietęs žmogaus, galvijo ar kokio daikto nešvarumą, valgytų padėkos aukos mėsą, bus išnaikintas iš savo tautos.“

22. Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

23. „Sakyk izraelitams, kad jie nevalgytų avies, jaučio ir ožkos taukų.

24. Nustipusio ar žvėries sudraskyto gyvulio taukus naudokite įvairiems reikalams, bet ne valgiui.

25. Jei kas valgytų gyvulio taukus, kurie turi būti paaukojami Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos.

26. Nevalgykite jokio kraujo – ar jis būtų paukščių, ar gyvulių.

27. Kiekvienas, kuris valgys kraują, bus išnaikintas iš savo tautos.“

28. Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

29. „Sakyk Izraelio vaikams: „Kas aukoja Viešpačiui padėkos auką, dalį aukos turi atnešti Viešpačiui.

30. Savo rankomis turi atnešti aukos dalį, skirtą sudeginimui. Taukus ir krūtinę jis privalo atnešti, kad krūtinė būtų siūbuojama Viešpaties akivaizdoje.

31. Kunigas sudegins taukus ant aukuro, krūtinė teks Aaronui ir jo sūnums.

32. Dešinysis padėkos aukos petys yra kunigo dalis.

33. Kuris Aarono sūnus aukos kraują ir taukus, tas gaus dešinį petį.

34. Nes padėkos aukų krūtinę ir petį paėmiau iš Izraelio vaikų ir atidaviau kunigui Aaronui ir jo sūnums. Tai amžinas nuostatas Izraelio tautai.“

35. Tai yra pateptojo Aarono ir jo pateptųjų sūnų dalis iš Viešpačiui sudeginamų aukų nuo tos dienos, kai jie buvo paskirti eiti kunigų tarnystę.

36. Dalis, kurią Viešpats Izraelio vaikams įsakė atiduoti jiems per visaskartas nuo tos dienos, kai jie buvo patepti.

37. Toks yra deginamųjų, duonos, nuodėmės, kaltės, įšventinimo ir padėkos aukų įstatymas.

38. Jį Viešpats davė Mozei ant Sinajaus kalno, kai liepė izraelitams aukoti aukas Viešpačiui Sinajaus dykumoje.