Kunigų 7 LBDKAN

1. Štai kaltės atnašos apeigos. Ši atnaša ypač šventa;

2. ji bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų.

3. Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti riebioji plėvė,

4. abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais.

5. Kunigas pavers juos ant aukuro dūmais kaip ugninę atnašą VIEŠPAČIUI. Tai kaltės atnaša.

6. Ją valgys tik vyrai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje vietoje, nes ši atnaša ypač šventa.

7. Atnaša už kaltę panaši į auką už nuodėmę. Tie patys nurodymai galioja abiems. Ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka ja permaldavimą.

8. Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją auką, pasiims kailį deginamosios aukos, kurią atnašavo.

9. Be to, kiekviena javų atnaša, kepta krosnyje, ir kiekviena, paruošta puode ar keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui.

10. Tuo tarpu kiekviena kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, lygiai priklausys visiems Aarono sūnums.

11. Štai bendravimo aukos, kuri atnašaujama VIEŠPAČIUI, apeigos.

12. Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su bendravimo auka turės atnašauti ir aliejumi įmaišytų neraugintų papločių, aliejumi apteptų neraugintų bandelių bei aliejuje išminkytų geriausių miltų papločių.

13. Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių, jis turės atnašauti su dėkojimui skirta bendravimo auka.

14. Iš jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai priklausys kunigui, išliejančiam padėkos atnašos kraują.

15. O jo bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta ligi ryto.

16. Jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar geros valios auka, ji turi būti valgoma tą dieną, kai aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną.

17. Bet trečią dieną aukos mėsos liekanos turės būti sudegintos.

18. Todėl, jei trečią dieną būtų valgomos bendravimo aukos mėsos liekanos, auka nei bus maloni Dievui, nei bus įskaityta tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją valgys, užsitrauks kaltę.

19. Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas švarus.

20. Kas, būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, bus pašalintas iš savo giminės.

21. Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų dalyką – žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų bjaurų kūrinį – ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, jis bus pašalintas iš savo giminės“.

22. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:

23. „Kalbėk izraelitams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų nei jaučio, nei avies, nei ožkos.

24. Nors nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto gyvulio taukai ir gali būti kam nors panaudoti, jūs patys jų nevalgysite.

25. Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugninė VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės.

26. Nevalgysite jokio kraujo – ar tai būtų paukščio, ar gyvulio kraujas – niekur savo gyvenvietėse.

27. Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės“.

28. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:

29. „Kalbėk izraelitams ir sakyk: atnašą, skirtą VIEŠPAČIUI iš bendravimo aukos, turės atnešti VIEŠPAČIUI žmogus, kuris atnašauja bendravimo auką.

30. Savo rankomis jis atneš VIEŠPAČIUI skirtą ugninę atnašą. Jis pats atneš taukus su krūtine, kad krūtinė būtų pakylėta kaip siūbuojamoji atnaša VIEŠPATIES akivaizdoje.

31. Kunigas taukus pavers dūmais ant aukuro, o krūtinė bus Aarono ir jo sūnų dalis.

32. Ir dešiniąją mentę nuo savo bendravimo aukų atiduosite kunigui kaip dovaną.

33. Tas, kuris iš Aarono sūnų atnašauja bendravimo aukos kraują ir taukus, gaus dešiniąją mentę kaip savo dalį.

34. Juk aš paėmiau siūbuojamosios atnašos krūtinę ir dovanos atnašos mentę iš izraelitų, iš jų bendravimo aukų ir atidaviau juos kunigui Aaronui ir jo sūnums kaip amžiną izraelitų duoklę.

35. Tai bus kunigiškoji dalis iš VIEŠPAČIUI skirtų ugninių atnašų, duota Aaronui ir jo sūnums, kai jie buvo įvesdinti tarnauti VIEŠPAČIUI kaip kunigai.

36. Kad ji būtų jiems duodama kaip amžina izraelitų duoklė per visas jų kartas, VIEŠPATS įsakė tą dieną, kai patepė juos kunigais“.

37. Tokios yra deginamosios aukos, javų atnašos, aukos už nuodėmę, atnašos už kaltę, pašventinimo atnašos ir bendravimo aukos apeigos, kurias VIEŠPATS paskelbė Mozei ant Sinajaus kalno, kai įsakė izraelitams nešti savo atnašas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje.