Luko 14 LBDKAN
1. Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.
2. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
3. Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia per šabą gydyti ar ne?“
4. Tie tylėjo. Tada jis ėmė išgydė jį ir paleido.
5. O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“
Pirmosios vietos6. Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.
7. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:
8. „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave
9. ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.
10. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
Svečių kvietimas11. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
12. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.
13. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
14. tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.
15. Tai išgirdęs, vienas svečias jam tarė: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“
16. Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.
17. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.
18. Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’.
19. Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’.
20. Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’.
21. Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’.
22. Tarnas ir vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos’.
23. Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.
24. Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’“.
25. Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms:
26. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.
27. Kas neneša savo kryžiaus ir eina paskui mane, negali būti mano mokinys.
28. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?
29. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų:
30. ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.
31. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!
32. Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
33. Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.
34. Druska – geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?
35. Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“