Luko 15 KBV

1. Prie Jėzaus artindavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti.

2. Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“

3. Tada Jis pasakė jiems palyginimą:

4. „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?

5. Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių

6. ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!“

7. Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.

8. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?

9. Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.“

10. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.“

11. Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.

12. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą.

13. Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.

14. Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.

15. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.

16. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.

17. Tada susiprotėjęs jis tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!

18. Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.

19. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“

20. Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.

21. O sūnus jam tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

22. Bet tėvas įsakė savo tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!

23. Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysime ir linksminsimės!

24. Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.

25. Tuo metu vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.

26. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.

27. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko.“

28. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.

29. O jis atsakė tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.

30. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį.“

31. Tėvas atsakė: „Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.

32. Reikėjo gi džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!“