Luko 16 KBV

1. Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.

2. Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu.“

3. O ūkvedys tarė sau: „Ką veiksiu, kai šeimininkas atima iš manęs ūkvedžiavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti – gėda.

4. Žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.“

5. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmojo: „Kiek esi skolingas mano šeimininkui?“

6. Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus.“ Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.“

7. Paskui klausė kito: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių.“ Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.“

8. Šeimininkas pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis gudriai pasielgė. Šio pasaulio vaikai sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai.“

9. „Ir Aš jums sakau: darykitės bičiulių, naudodamiesi neteisiąja mamona, kad, galui atėjus, priimtų jus į amžinąsias buveines.

10. Kas ištikimas mažame, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame.

11. Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus?

12. Ir jeigu nebuvote ištikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?

13. Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“

14. Visa tai girdėjo pinigus mėgstantys fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.

15. O Jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru.“

16. „Įstatymas ir pranašai – iki Jono; nuo tada skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.

17. Greičiau dangus ir žemė praeis, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.

18. Kiekvienas, kuris atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.“

19. „Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien prabangiai puotavo.

20. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta vardu Lozorius.

21. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.

22. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

23. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir Lozorių jo prieglobstyje.

24. Jis ėmė šaukti: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje.“

25. Bet Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.

26. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.“

27. Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus,

28. nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“

29. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę ir pranašus, tegul jų klauso!“

30. O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!“

31. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“