Luko 16 LBDKAN

1. Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.

2. Tuomet pasišaukęs jį turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’.

3. O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda.

4. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.

5. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’

6. Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’.

7. Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.

8. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.

9. Taip pat ir aš jums sakau: neteisingąja Mamona pasidarykite bičiulių, kad kai jos nebeliks, priimtų jus į amžinąsias padangtes.

10. Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose.

11. Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!

12. Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!

13. Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.

14. Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.

15. O jis pasakė jiems: „Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru.

16. Iki Jono buvo Įstatymas ir Pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi.

17. Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.

18. Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.

19. Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo.

20. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius.

21. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

22. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

23. Kentėdamas mirusiųjų pasaulyje, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.

24. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’.

25. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.

26. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.

27. Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus;

28. aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.

29. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’

30. O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’.

31. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“.