Luko 20 KBV

1. Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais

2. ir klausė Jo: „Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?“

3. Jis jiems tarė: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko, ir atsakykite man:

4. ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“

5. Jie svarstė tarpusavyje: „Jei pasakysime – iš dangaus, Jis mūsų klaus: „Tai kodėl juo netikėjote?“

6. O jei sakysime – iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas.“

7. Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

8. Tada Jėzus jiems tarė: „Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau.“

9. Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.

10. Atėjus metui, jis nusiuntė pas žemdirbius tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau žemdirbiai sumušė jį ir paleido tuščiomis.

11. Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.

12. Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.

13. Tada vynuogyno šeimininkas tarė: „Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal jį pamatę jie parodys jam pagarbą?“

14. Bet, išvydę sūnų, žemdirbiai ėmė tartis tarpusavyje: „Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas.“

15. Jie išvarė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?

16. Jis ateis ir išžudys tuos žemdirbius, o vynuogyną atiduos kitiems.“ Tai girdėjusieji tarė: „Tenebūna šitaip!“

17. Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: „O ką reiškia Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?“

18. Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins.“

19. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

20. Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.

21. Taigi jie klausė Jo: „Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.

22. Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“

23. Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: „Kodėl spendžiate man pinkles?

24. Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“

25. Tada Jis jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

26. Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.

27. Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:

28. „Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

29. Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.

30. Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.

31. Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.

32. Po jų visų numirė ir ta moteris.

33. Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!“

34. Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka,

35. o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.

36. Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

37. O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu“.

38. Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena.“

39. Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: „Mokytojau, Tu gerai pasakei!“

40. Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.

41. Jis paklausė jų: „Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?

42. Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,

43. kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų.“

44. Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu, – kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?“

45. Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:

46. „Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.

47. Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie susilauks didesnio pasmerkimo.“