Luko 22 KBV

1. Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.

2. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.

3. O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos.

4. Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti.

5. Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.

6. Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.

7. Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį.

8. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą.“

9. Jie paklausė: „Kur nori, kad paruoštume?“

10. Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis,

11. ir sakykite namų šeimininkui: „Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?“

12. Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite.“

13. Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

14. Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo.

15. Ir Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.

16. Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje.“

17. Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.

18. Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė.“

19. Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“

20. Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

21. Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

22. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!“

23. Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.

24. Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.

25. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir turintys valdžią, vadinami geradariais.

26. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie lyg tarnas.

27. Katras yra didesnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

28. Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,

29. todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas,

30. kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.“

31. Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.

32. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“

33. Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“

34. Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti.“

35. Jis paklausė jų: „Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?“ Jie atsakė: „Nieko.“

36. Tada Jis jiems tarė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.

37. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: „Jis buvo priskaitytas prie piktadarių“; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.“

38. Jie tarė: „Viešpatie, štai čia du kalavijai!“ Jis atsakė: „Gana!“

39. Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai.

40. Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

41. Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

42. „Tėve, jei nori, paimk šitą taurę iš manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“

43. Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.

44. Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

45. Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius.

46. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

47. Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o priekyje – vienas iš dvylikos, vadinamas Judu. Jis priėjo prie Jėzaus Jo pabučiuoti.

48. Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?“

49. Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?“

50. Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį.

51. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį.

52. Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: „Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais.

53. Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet tai jūsų valanda – tamsos valdžia.“

54. Suėmę Jėzų, jie nusivedė Jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė iš tolo.

55. Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu.

56. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir tarė: „Ir šitas buvo kartu su Juo.“

57. Bet jis išsigynė, sakydamas: „Moterie, nepažįstu Jo!“

58. Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų.“ Petras atsakė: „Ne, žmogau, nesu!“

59. Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: „Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!“

60. Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai.“ Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

61. Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“

62. Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko.

63. Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš Jo ir mušė.

64. Uždengę akis, jie daužė Jam per veidą ir klausinėjo: „Pranašauk, kas Tave užgavo!“

65. Ir visaip kitaip Jam piktžodžiavo.

66. Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė:

67. „Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite,

68. o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite.

69. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“

70. Tuomet jie visi klausė: „Tai Tu esi Dievo Sūnus?“ Jis atsakė: „Jūs sakote, kad Aš Esu!“

71. Tada jie tarė: „Kokio dar liudijimo mums reikia?! Juk mes girdėjome iš Jo paties lūpų!“