Luko 23 LBD

1. Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.

2. Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“.

3. Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Tu pasakei“.

4. Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.

5. Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki čia“.

6. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis.

7. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.

8. Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą.

9. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo.

10. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino.

11. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui.

12. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

13. Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį,

14. pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės;

15. taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.

16. Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu“.

18. Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“

19. O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.

20. Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos,

21. bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“

22. Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“.

23. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

24. Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.

25. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

26. Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.

27. Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo.

28. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!

29. Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’

30. Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ – ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’

31. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“

32. Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

33. Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.

34. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

35. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“

36. Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno

37. ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“

38. Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.

39. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“

40. Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę!

41. Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs“.

42. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“

43. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

44. Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos,

45. saulei užtemus. Šventovės uždanga perplyšo pusiau.

46. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.

47. Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“

48. Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.

49. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

50. Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,

51. kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno, laukdamas Dievo karalystės.

52. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.

53. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.

54. Visa tai dėjosi Pasirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.

55. Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.

56. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.