Luko 5 KBV

1. Kartą, kai minios veržėsi prie Jo klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero

2. ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.

3. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

4. Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“

5. Simonas Jam atsakė: „Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą.“

6. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti.

7. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo.

8. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

9. Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo;

10. taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi.“

11. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį.

12. Jam esant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!“

13. Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir iškart raupsai pranyko.

14. Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti.“

15. Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų.

16. O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis.

17. Vieną dieną, kai Jis mokė žmones, ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, susirinkusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų bei Jeruzalės. Ir ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones.

18. Štai vyrai neštuvais atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti į vidų ir paguldyti priešais Jėzų.

19. Nerasdami, pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant stogo ir, praardę jį, nuleido ligonį kartu su neštuvais žemyn ties Jėzumi.

20. Matydamas jų tikėjimą, Jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

21. Tada Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Kas per vienas šitas piktžodžiautojas? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“

22. Jėzus, supratęs jų mintis, prabilo: „Kodėl taip svarstote savo širdyse?

23. Kas lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmės tau atleistos“, ar pasakyti: „Kelkis ir vaikščiok“?

24. O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!“

25. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.

26. Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme stebinančių dalykų!“

27. Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką vardu Levis, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“

28. Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.

29. Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.

30. Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“

31. Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.

32. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“

33. Tada jie sakė Jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?“

34. Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?

35. Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“

36. Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.

37. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.

38. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, tada abeji išsilaiko.

39. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: „Senasis geresnis!“