Luko 8 KBV

1. Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo dvylika

2. ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai,

3. Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu.

4. Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms iš visų miestų skubant pas Jį, Jis kalbėjo palyginimu:

5. „Sėjėjas išėjo sėti sėklos. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, buvo sumindžioti, ir padangių paukščiai juos sulesė.

6. Kiti nukrito ant uolos, ir išdygę nudžiūvo, nes trūko drėgmės.

7. Kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė.

8. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių.“ Tai papasakojęs, Jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

9. Jo mokiniai paklausė: „Ką reiškia šis palyginimas?“

10. Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad „žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“.“

11. „Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis.

12. Palei kelią – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.

13. Ant uolos – tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.

14. Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.

15. Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“

16. „Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.

17. Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.

18. Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs.“

19. Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią.

20. Jam pranešė: „Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti.“

21. O Jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“

22. Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Ir jie išplaukė.

23. Jiems beplaukiant, Jėzus užmigo. Ežere kilo audra. Bangos pradėjo semti valtį, ir jie atsidūrė pavojuje.

24. Tuomet pripuolę jie ėmė žadinti Jį, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, mes žūvame!“ Atsikėlęs Jis sudraudė vėją ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla.

25. O Jėzus paklausė jų: „Kur jūsų tikėjimas?“ Jie išsigandę ir nustebę kalbėjosi tarpusavy: „Kas Jis toks, kad įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso?!“

26. Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.

27. Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką buvo demonų apsėstas. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse.

28. Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: „Ko nori iš manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“

29. Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį varydavo į dykumą.

30. Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas.“ Mat jį buvo apsėdę daug demonų.

31. Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę.

32. Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido.

33. Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Banda tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

34. Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose.

35. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir, atėję prie Jėzaus, rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto. Ir jie išsigando.

36. Tie, kurie matė, papasakojo, kaip buvo išgydytas demonų apsėstasis.

37. Tada visa gadariečių krašto minia ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų nuo jų, nes juos buvo apėmusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir grįžo atgal.

38. Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi likti su Juo. Tačiau Jėzus išsiuntė jį, sakydamas:

39. „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas.“ Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs.

40. Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi Jo laukė.

41. Ir štai atėjo vyras vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus.

42. Mat jo vienintelė dvylikametė dukrelė buvo bemirštanti. Jėzus ėjo iš visų pusių spaudžiamas minios.

43. Viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu ir išleidusi gydytojams visus savo išteklius, – bet jos nė vienas negalėjo pagydyti, –

44. prisiartino iš už nugaros ir prisilietė prie Jo drabužio apvado. Ir bematant kraujas liovėsi plūdęs.

45. Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras ir šalia jo esantys tarė: „Mokytojau, minia Tave spaudžia ir stumia, o Tu klausi: „Kas mane palietė?“

46. Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes Aš pajutau, kad iš manęs išėjo jėga.“

47. Moteris, matydama, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė Jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietė ir kaip tuojau pasveiko.

48. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“

49. Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo.“

50. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta.“

51. Atėjęs į namus, Jis neleido niekam kartu įeiti, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai.

52. Visi verkė ir apraudojo ją. Bet Jis tarė: „Neverkite! Mergaitė nemirė, o tik miega.“

53. Jie šaipėsi iš Jo, žinodami, kad ji mirusi.

54. Bet Jėzus juos visus išvarė, ir, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“

55. Jos dvasia sugrįžo, ir ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti.

56. Jos tėvai be galo stebėjosi, o Jis įsakė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.