Malachijo 1 LBD

1. Ištarmė. VIEŠPATIES žodis Izraeliui per Malachiją.

2. „Mylėjau jus, – sako VIEŠPATS. – Bet jūs klausiate: ‘Kaip mus mylėjai?’ Argi Ezavas ne Jokūbo brolis? – tai VIEŠPATIES žodis. – Tačiau aš mylėjau Jokūbą,

3. o Ezavo nekenčiau. Paverčiau jo kalnus týrais, atidaviau jo paveldą dykumos šakãlams“.

4. Jei Edomas mãno: „Nors mes ir sutriuškinti, bet atstatysime griuvėsius“, – tai taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Jie gali statyti, bet aš nugriausiu. Jie bus žinomi kaip nedorybės šalis, kaip tauta, ant kurios amžinai pyksta VIEŠPATS.

5. Tai matysite savo akimis ir sakysite: ‘Didis yra VIEŠPATS net už Izraelio ribų!’

6. Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių VIEŠPATS jums, kunigai, niekinantys mano vardą. – Klausiate: ‘Kaip mes paniekinome tavo vardą?’

7. Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro! Klausiate: ‘Kaip mes jį suteršėme?’ Manydami, kad VIEŠPATIES stalą galima niekinti!

8. Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? – sako Galybių VIEŠPATS. –

9. Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą malonės! Ar bus jis maloningas? Tai jūsų kaltė! Argi jis galėtų būti maloningas kam nors iš jūsų? – sako Galybių VIEŠPATS. –

10. O, kad kuris jūsų užrakintų duris, ir jūs nebekurtumėte ugnies veltui ant mano aukuro! Jūs neteikiate man malonumo, – sako Galybių VIEŠPATS, – atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.

11. Juk nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo mano vardas didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui, nes mano vardas didis tautoms, – sako Galybių VIEŠPATS. –

12. Bet jūs suteršiate jį, sakydami: ‘Viešpaties stalas suterštas, todėl ir maistas ant jo gali būti niekam tikęs’.

13. Jūs net sakote, sukdami nosį nuo manęs: ‘Oi, koks vargas!’ – sako Galybių VIEŠPATS. – Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – sako VIEŠPATS. –

14. Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę, nes aš didis Karalius, – sako Galybių VIEŠPATS, – ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.