Morkaus 11 KBV
1. Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,
2. liepdamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.“
3. Jeigu kas nors paklaustų: „Ką čia darote?“, atsakykite: „Jo reikia Viešpačiui“, ir iš karto jį paleis.
4. Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.
5. Kai kurie iš ten stovinčiųjų paklausė: „Ką darote, kam atrišate asilaitį?“
6. O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.
7. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo.
8. Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.
9. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!
10. Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
11. Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – Jis su dvylika išėjo į Betaniją.
12. Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.
13. Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas.
14. Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.
15. Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus
16. ir neleido nešti jokio daikto per šventyklą.
17. Jis mokė, sakydamas jiems: „Argi neparašyta: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms“? O jūs pavertėte juos „plėšikų lindyne“.“
18. Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visa minia buvo didžiai nustebinta Jo mokymo.
19. Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.
20. Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.
21. Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“
22. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Turėkite tikėjimą Dievu!
23. Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą“, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako, – bus jam, kad ir ką sakytų.
24. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite, kad gaunate, ir bus jums.
25. Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, atleistų jums jūsų nusižengimus.
26. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų.“
27. Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų.
28. Jie klausė Jo: „Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?“
29. Jėzus jiems atsakė: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau.
30. Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“
31. Jie svarstė tarpusavyje: „Jei pasakysime – iš dangaus, Jis mums sakys: „Tai kodėl juo netikėjote?“
32. O jei pasakysime – iš žmonių?“ Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.
33. Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tada Jėzus tarė: „Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau.“