Morkaus 2 KBV

1. Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

2. kaipmat susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

3. Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

4. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

5. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleidžiamos!“

6. Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų, svarstančių savo širdyse:

7. „Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“

8. Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip svarstote savo širdyse?

9. Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: „Tau atleidžiamos nuodėmės“, ar liepti: „Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok“?

10. Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint valdžią atleisti žemėje nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, –

11. sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

12. Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę.“

13. Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.

14. Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

15. Kai Jėzus valgė Levio namuose, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdėjo prie stalo drauge su Jėzumi ir mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui Jį.

16. Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: „Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

17. Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų, bet nusidėjėlių šaukti į atgailą.“

18. Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzaus: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?“

19. Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jaunikis su jais, jie negali pasninkauti.

20. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.

21. Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.

22. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!“

23. Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.

24. Fariziejai Jam sakė: „Žiūrėk, kodėl jie daro per šabą tai, kas draudžiama?“

25. Jėzus atsakė: „Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?

26. Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams.“

27. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui;

28. taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“