Morkaus 4 KBV

1. Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.

2. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:

3. „Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.

4. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.

5. Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

6. Saulei pakilus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

7. Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.

8. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą.“

9. Jis pasakė jiems: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

10. Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.

11. Jis atsakė: „Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,

12. kad jie „regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos.“

13. Ir Jis paklausė: „Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?

14. Sėjėjas sėja žodį.

15. Palei kelią sėjamas žodis – tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.

16. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima,

17. bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.

18. Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,

19. bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.

20. Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą.“

21. Jis kalbėjo jiems: „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?

22. Juk nėra nieko paslėpta, kas netaptų matoma, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neiškiltų aikštėn.

23. Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!“

24. Jis sakė jiems: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.

25. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi.“

26. Jis kalbėjo: „Dievo karalystė yra kaip žmogus, beriantis dirvon sėklą.

27. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.

28. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.

29. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo.“

30. Jėzus dar sakė: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?

31. Ji – kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,

32. bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“

33. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

34. Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.

35. Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: „Irkimės į aną pusę!“

36. Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.

37. Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.

38. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!“

39. Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

40. Jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“

41. Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!“