Morkaus 5 LBD

1. Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte.

2. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrõsios dvasios apsėstas vyras.

3. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.

4. Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.

5. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

6. Iš tolo pamatęs Jėzų atbėgo, parpuolė priešais

7. ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“

8. Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“

9. Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“.

10. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

11. Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė.

12. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“

13. Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.

14. Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.

15. Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.

16. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules.

17. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto.

18. Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo,

19. bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“.

20. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

21. Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje.

22. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir pamatęs jį puola jam po kojų karštai maldaudamas:

23. „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“.

24. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

25. Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

26. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn.

27. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto.

28. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“

29. Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios.

30. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“

31. Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“

32. Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi.

33. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir puolusi prieš jį ant kelių papasakojo visą teisybę.

34. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

35. Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“

36. Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“

37. Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

38. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones.

39. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“.

40. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.

41. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talità kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“

42. Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos.

43. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.