Morkaus 6 KBV

1. Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

2. Atėjus šabui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: „Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

3. Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi Juo.

4. O Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“

5. Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

6. Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

7. Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siųsti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

8. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže, –

9. tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

10. Ir sakė jiems: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

11. Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos.“

12. Jie išėjo ir skelbė atgailą,

13. išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

14. Karalius Erodas išgirdęs, – nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas, – kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, todėl jame veikia stebuklingos jėgos.“

15. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis – pranašas, kaip ir kiti pranašai.“

16. Tai išgirdęs, Erodas sakė: „Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą, – jis prisikėlė!“

17. Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

18. Mat Jonas sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona.“

19. Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

20. nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

21. Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

22. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“

23. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“

24. Tada ji nuėjusi paklausė savo motinos: „Ko man prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“

25. Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą.“

26. Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

27. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

28. ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

29. Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

30. Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

31. O Jis tarė jiems: „Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

32. Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

33. Bet minia pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

34. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

35. Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: „Čia dykvietė, ir jau metas vėlyvas.

36. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti.“

37. Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Mokiniai tada klausia: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“

38. Jis sako: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite.“ Patikrinę jie atsakė: „Penkis ir dvi žuvis.“

39. Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

40. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

41. Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

42. Ir visi valgė ir pasisotino.

43. Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

44. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

45. Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

46. Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

47. Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

48. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

49. Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

50. Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“

51. Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

52. nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdys tebebuvo užkietėjusios.

53. Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

54. Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

55. apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

56. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.