Morkaus 8 KBV

1. Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:

2. „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.

3. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie kelyje nusilps, nes kai kurie yra atėję iš toli.“

4. Mokiniai Jam atsakė: „Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“

5. Jėzus paklausė: „Kiek kepalų turite?“ Jie atsakė: „Septynis.“

6. Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, padėkojo, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.

7. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.

8. Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.

9. O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos

10. ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

11. Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.

12. Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: „Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!“

13. Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

14. Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savimi valtyje vieną kepalą.

15. Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“

16. Jie svarstė tarpusavy, sakydami: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos.“

17. Tai supratęs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?

18. Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,

19. jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“

20. „O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?“ Jie atsakė: „Septynias.“

21. Tada Jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

22. Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.

23. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“

24. Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikštančius.“

25. Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.

26. Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Į kaimą neužeik ir niekam ten nepasakok!“

27. Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinių: „Kuo mane žmonės laiko?“

28. Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – vienu iš pranašų.“

29. Tada Jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras Jam atsakė: „Tu esi Kristus.“

30. Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.

31. Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.

32. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.

33. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“

34. Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

35. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

36. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?

37. Arba kuo žmogus galėtų išpirkti savo sielą?!

38. Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“