Mato 22 LBDKAN
1. Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
2. „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
3. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
4. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’
5. Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,
6. o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7. Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9. Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
11. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.
12. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14. Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
15. Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.
16. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.
17. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
18. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
19. Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
20. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
21. Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
22. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.
23. Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
24. „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.
25. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui.
26. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
27. Visų paskiausiai numirė ta moteris.
28. Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.
29. Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.
30. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
31. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:
32. Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“
33. Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.
34. Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn,
35. ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:
36. „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
37. Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.
38. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
39. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.
40. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
41. Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:
42. „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“.
43. Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:
44. Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.
45. Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“
46. Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.