Mato 9 KBV

1. Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.

2. Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“

3. Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: „Jis piktžodžiauja!“

4. Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam piktai mąstote savo širdyje?

5. Kas gi lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmės atleistos!“, ar liepti: „Kelkis ir vaikščiok!“?

6. Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!“

7. Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.

8. Visa tai pamačiusios minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

9. Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų vardu Matas ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

10. Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.

11. Fariziejai, tai išvydę, klausė Jo mokinių: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

12. Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.

13. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“ Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai.“

14. Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“

15. Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

16. Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė pasidaro dar didesnė.

17. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko.“

18. Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis.“

19. Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.

20. Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.

21. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu Jo drabužį – išgysiu.“

22. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Būk drąsi, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave.“ Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

23. Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs fleitininkus bei šurmuliuojančią minią,

24. Jėzus paliepė: „Pasitraukite, nes mergaitė ne mirusi, o miega.“ Jie tik šaipėsi iš Jo.

25. Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.

26. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

27. Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“

28. Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“

29. Tada Jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą.“

30. Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“

31. Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.

32. Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.

33. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų.“

34. O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo padedamas.“

35. Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.

36. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.

37. Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.

38. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį.“