Mato 9 LBD

1. Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.

2. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“

3. Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: „Tasai piktžodžiauja!“

4. Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?

5. Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

6. Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“

7. Šis atsistojo ir nuėjo namo.

8. Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

9. Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.

10. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių.

11. Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

12. Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.

13. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

14. Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“

15. Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

16. Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja.

17. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“.

18. Jam taip bekalbant, prisiartino vienas [sinagogos] vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“.

19. Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su mokiniais.

20. Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą.

21. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėčiau jo drabužį, išgyčiau“.

22. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Nenusimink, dukterie, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

23. Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią,

24. Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo.

25. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė.

26. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

27. Jėzui išeinant, du neregiai sekė įkandin ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“

28. Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“

29. Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite“.

30. Ir atsivėrė jiems akys. Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“

31. Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.

32. Jiems pasitraukus, štai buvo atvestas demono apsėstas nebylys.

33. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.

34. O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia“.

35. Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias.

36. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.

37. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.

38. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.