Michėjo 7 LBD

1. Vargas man! Aš kaip žmogus po to, kai vasaros derlius nuimtas, kai vynuogės nurinktos, neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.

2. Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus. Visi tyko kraujo, gaudo vienas kitą tinklu.

3. Jų rankos įgudusios daryti pikta: didžiūnas kelia reikalavimus, teisėjas prašo kyšio, o turtuolis įsako pagal savo norą. Taip jie iškraipo teisingumą!

4. Geriausias tarp jų – kaip erškėtis, teisingiausias tarp jų – kaip erškėčių tvora. Tavo sargybinių skelbtoji diena, tavo bausmė atėjo, ir jau čia pat jų sumišimo metas.

5. Netikėkite draugu, nepasitikėkite bičiuliu! Nuo miegančios tavo glėbyje saugok savo lūpų duris!

6. Juk sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš motiną, marti prieš anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai!

7. O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą, ir išklausys mane mano Dievas!

8. Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše! Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS – mano šviesa.

9. Kadangi jam nusidėjau, turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį, kol jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu jo teisumą.

10. Tai regėdamas, mano priešas paraus iš gėdos, nes jis sakė man: „Kur jis, VIEŠPATS, tavo Dievas?“ Mano akys regės jo žlugimą; jis bus sutryptas kaip purvas gatvėse.

11. Tavo sienų atstatymo dieną, būtent tą dieną tavo ri̇̀bos bus platesnės;

12. tą dieną kiti eis pas tave net iš Asirijos ir Egipto miestų, iš Egipto ir nuo Upės, net nuo jūros iki jūros, nuo kalno iki kalno.

13. Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais jo gyventojams dėl jų nedorų darbų.

14. Savo lazda ganyk savo tautą, tavo paveldo kaimenę, gyvenančią atskirai miške, sodų krašto viduje. Tesigano ji Bašane ir Gileade kaip senovės dienomis.

15. Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis, dabar parodyk jai nuostabius darbus.

16. Tautos regės ir gėdysis, nepaisydamos visõs savo galybės; jos ranka užsidengs sau burnas, ir apkurs jų ausys.

17. Jos laižys dulkes kaip žalčiai, kaip žemės ropliai; jos išeis baimingai iš savo tvirtovių, siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir patirs tavo baimę.

18. Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.

19. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes.

20. Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis.