Nahumo 3 LBDKAN

1. Ak! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje, kupinas grobio; nėra galo jo grobimui!

2. Botagai pliaukši, ratai darda, žirgai šuoliuoja, karo vežimai tarška!

3. Raiteliai puola, švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys! Šūsnys žuvusiųjų, krūvos lavonų, nesuskaičiuojami užmuštieji; klumpama ant kūnų!

4. Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės, patrauklios kerėjimo valdovės, tautas pavergusios savo ištvirkavimais, o gentis – kerėjimu,

5. tikėk manimi, atėjau prieš tave, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Užversiu tau sijoną ant galvos, parodysiu tavo nuogumą tautoms ir tavo gėdą karalystėms.

6. Apmėtysiu tave nešvarumais, sudarkysiu tave ir paversiu tave siaubo reginiu.

7. Kas tik pamatys tave, tas trauksis nuo tavęs ir sakys: ‘Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?’ Kur rasiu, kas tave paguostų?

8. Argi tu geresnė už No Amoną, sėdėjusį prie Nilo, apsuptą iš visų pusių vandenų? Jūra buvo jo pylimai, o vandenys – sienos.

9. Kušas buvo jo stiprybė ir Egiptas, ir nesuskaičiuojami kiti. Jam padėjo Putas ir libiai.

10. Tačiau jis buvo ištremtas ir išėjo į nelaisvę; net jo mažyliai buvo ištaškyti prie kiekvieno gatvės kampo; burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų, ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis.

11. Ir tu būsi girta, visiškai apsvaigusi; ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.

12. Visos tavo tvirtovės – kaip figmedžiai su ankstyvosiomis figomis; kam nors juos papurčius, figos krinta į valgančiojo burną.

13. Žiūrėk! Tavo kariai kaip moterys. Tavo krašto vartai patys atsivėrė tavo priešams, ugnis surijo tavo vartų velkes.

14. Prisisemk vandens apgulos metui, sustiprink įtvirtinimus; lipk į purvą, mink molį, pasidirbk kietų plytų!

15. Ten suris tave ugnis, paguldys tave kalavijas; jie suris tave kaip skėrių vikšrus. Dauginkitės kaip skėrių vikšrai, dauginkitės kaip skėriai!

16. Prisidarei sau pirklių daugiau negu danguje yra žvaigdžių. Skėriai išsirita ir nuskrenda.

17. Tavo didžiūnai – kaip skėriai, tavo raštvedžiai – kaip skėrių spiečiai, nutupiantys ant tvorų šaltą dieną. Saulei patekėjus, jie nuskrenda, ir nėra, kas žinotų, kur jie dingo.

18. Snaudžia tavo ganytojai, Asirijos karaliau, atgulė poilsio tavo kilmingieji. Tavo žmonės išblaškyti kalnuose, ir nėra kam jų surinkti.

19. Nepagydomas tavo sužalojimas, mirtina tavo žaizda. Kas tik girdi šią žinią apie tave, tas ploja rankomis. Juk kas nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo?“