Patarlės 14 LBDKAN

1. Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.

2. Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.

3. Kvailojo burnoje – lazda jo nugarai, o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.

4. Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.

5. Sąžiningas liudytojas nemeluoja, o melagingas alsuoja melais.

6. Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali, o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo.

7. Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti.

8. Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis, o bukapročio kvailumas klaidina jį.

9. Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę.

10. Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.

11. Nedorėlių namai sunaikinami, o teisiųjų palapinė klesti.

12. Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.

13. Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį, o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.

14. Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu, o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus.

15. Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.

16. Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus.

17. Kas ūmus, tas kvailai pasielgia, o sukčius nekenčiamas.

18. Neišmanėlių papuošalas – kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.

19. Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai – prie teisiųjų vartų.

20. Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių.

21. Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas.

22. Argi neklysta darantys pikta? Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.

23. Kiekvienas triūsas duoda naudos, vien plepėjimas veda į skurdą.

24. Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas, o kvailųjų – kvailumas.

25. Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį, o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.

26. Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda.

27. Pagarbi VIEŠPATIES baimė – gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.

28. Karaliaus didybė – gausi tauta, o valdovas be tautos – niekas.

29. Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.

30. Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.

31. Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę.

32. Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis saugus dėl savo dorumo.

33. Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, bet kvailiesiems ji nepažįstama.

34. Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina.

35. Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė, o niekam tikęs užsitraukia jo pyktį.