Patarlės 17 KBV
1. Geriau sausas kąsnis su ramybe negu aukų mėsos pilni namai su vaidais.
2. Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir gaus paveldėti dalį kaip vienas iš sūnų.
3. Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį.
4. Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis – pikto liežuvio.
5. Kas pajuokia vargšą, paniekina jo Kūrėją, o kas džiaugiasi nelaimės metu, neišvengs bausmės.
6. Vaikų vaikai yra senelių vainikas, o vaikų garbė – jų tėvai.
7. Kvailiui netinka kalbėti apie didžius dalykus, tuo labiau kunigaikščiui netinka meluoti.
8. Dovana – lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi.
9. Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę.
10. Įspėjimas daugiau padeda išmintingam, negu šimtas kirčių kvailam.
11. Blogas žmogus ieško priekabių, todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį.
12. Geriau sutikti mešką, iš kurios atimti vaikai, negu kvailį jo kvailystėje.
13. Kas už gera atlygina piktu, pikta neatsitrauks nuo jo namų.
14. Kivirčo pradžia – kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu.
15. Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, – abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.
16. Kam kvailiui mokėti pinigus už išmintį, kai jis jos visai netrokšta?
17. Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.
18. Kam trūksta proto, tas sukerta rankas ir laiduoja už savo draugą.
19. Kas mėgsta ginčus, myli nuodėmę, kas stato aukštus vartus, ieško pražūties.
20. Kas turi klastingą širdį, nieko gero nepasieks; kieno liežuvis iškreiptas, turės bėdų.
21. Kvailas sūnus – ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui.
22. Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus.
23. Nedorėlis ima kyšius, kad iškreiptų teisingumą.
24. Supratingas žmogus siekia išminties, kvailio akys – žemės pakraščiuose.
25. Kvailas sūnus – apmaudas tėvui ir skausmas motinai.
26. Bausti teisųjį yra negerai, kaip ir mušti kunigaikščius už teisingumą.
27. Kas turi supratimą, neskuba kalbėti, protingas žmogus turi romią dvasią.
28. Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu.