Patarlės 18 LBDKAN

1. Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.

2. Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę.

3. Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ir nemalonė.

4. Žodžiai iš žmogaus lūpų – gilus vanduo, o išminties šaltinis – tekanti srovė.

5. Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu ir teisme skriausti nekaltą žmogų.

6. Kvailio žodžiai veda į ginčą, o jo kalba šaukiasi nuplakimo.

7. Kvailio burna – jo pražūtis, o jo lūpos – spąstai jo gyvasčiai.

8. Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę.

9. Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs, yra tikras kenkėjo brolis.

10. VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.

11. Turtuolio lobis – jo įtvirtintas miestas; jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena.

12. Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi, o prieš garbę eina nusižeminimas.

13. Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius ir kvaila, ir užgaulu.

14. Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje, o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?

15. Protinga širdis įgyja išmanymo, ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško.

16. Žmogaus dovana atidaro duris ir praskina kelią pas didžiūnus.

17. Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas.

18. Burtų metimas išsprendžia bylas ir nulemia ginčą tarp galingųjų.

19. Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas – kaip tvirtovės užkarda.

20. Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių; jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi.

21. Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.

22. Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.

23. Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas, o turtuolis atsakinėja šiurkščiai.

24. Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo, o tikras draugas jam artimesnis už brolį.