Patarlės 26 LBDKAN

1. Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu, taip nepageidautina garbė kvailiui.

2. Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo, taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį.

3. Botagas – arkliui, kamanos – asilui, o lazda – kvailių nugarai!

4. Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptumei į jį panašus.

5. Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad jis netaptų išmintingas savo akyse.

6. Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį, pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.

7. Patarlė kvailio lūpose kliba kaip šlubio kojos.

8. Duoti kvailiui garbės vietą yra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę.

9. Patarlė kvailio lūpose kliba kaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje.

10. Samdyti kvailį ar girtuoklį yra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius.

11. Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystę.

12. Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas? Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo.

13. „Plėšrūnas ant kelio! – sako tinginys. – Liūtas lauke!“

14. Durys sukinėjasi ant savo vyrių, o tinginys – savo lovoje.

15. Tinginys kiša ranką į dubenį, bet per daug pavargęs, kad pakeltų ją prie burnos.

16. Tinginys tariasi esąs išmintingesnis už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.

17. Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą, panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.

18. Kaip pamišėlis, svaidantis liepsnojančius nuodėgulius ir mirtinas strėles,

19. elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą, o paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“

20. Nepridedant malkų užgęsta ugnis, o nesant liežuvautojo nutyla ginčas.

21. Anglys – žarijoms, malkos – ugniai, o priekabingas žmogus – kivirčui užkurti.

22. Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę.

23. Kaip glazūra, dengianti molinį indą, yra lipšnios piktaširdžio lūpos.

24. Žmogus, kupinas neapykantos, žodžiais jos neparodo, bet širdyje rengia apgaulę.

25. Kai jo kalba pataikaujanti, nepasitikėk juo, nes jo širdyje glūdi septynios baisenybės;

26. nors jo neapykanta gudriai paslėpta, nedorumas atsivers sueigoje.

27. Kas kasa duobę, tas į ją įkris; akmuo užrieda ant to, kuris jį parita.

28. Melagingas liežuvis nekenčia savo aukų, o pataikaujanti burna veda į pražūtį.