Patarlės 8 LBD

1. Argi nešaukia Išmintis, ar nekelia balso supratimas?

2. Ant kalvų palei kelią ir kryžkelėse ji atsistoja;

3. priešais miesto vartus, prie įėjimo, ji šaukia:

4. „Žmonės, jus aš šaukiu, kreipiuosi į visą žmoniją!

5. Neišmanėliai, mokykitės apdairumo, bukapročiai, imkitės proto.

6. Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus, iš mano lūpų ateis, kas teisinga,

7. mano burna tars tiesą, nes nedorumas pasibjaurėtinas mano lūpoms.

8. Visi žodžiai iš mano lūpų yra teisūs; juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.

9. Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta, jie teisingi išprususiam žmogui.

10. Priimkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą, ir pažinimą, užuot ėmę gryną auksą.

11. Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius, ir jokie turtai negali su ja lygintis.

12. Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko proto išmanymą.

13. Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES reiškia nekęsti to, kas pikta. Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio ir suktos kalbos aš nekenčiu.

14. Turiu gerų patarimų ir sveikos nuovokos, turiu supratimo ir jėgų.

15. Per mane viešpatauja karaliai ir valdovai leidžia teisius įstatymus.

16. Per mane didžiūnai valdo ir kilmingieji yra teisūs valdytojai.

17. Aš myliu mane mylinčius, o manęs stropiai ieškantys mane suranda.

18. Aš turiu turtų ir garbę, išliekantį lobį ir gerovę.

19. Mano vai̇̃sius geresnis už auksą, net už gryniausią, o pelnas, kurį duodu, vertesnis už geriausią sidabrą.

20. Aš einu teisumo keliu, teisingumo takais,

21. suteikdama turtų mane mylintiems ir pripildydama jų iždus.

22. VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių̃ pradžioje, kaip pirmą savo ankstesnių darbų.

23. Prieš amžius buvau patepta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.

24. Kai dar nebuvo gelmių, aš buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių.

25. Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas aš gimiau.

26. Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų molio grumstų.

27. Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus,

28. kai tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai įrengė bedugnės šaltinius,

29. kai paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekada neperžengtų jo įsakymo, kai nustatė žemės pamatus.

30. Tuomet aš buvau jo talkininkė, kasdienis jo džiaugsmas, visada džiūgaudama jo akivaizdoje,

31. džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje.

32. Tad dabar, mano vaikai, paklausykite manęs. Laimingi, kurie laikosi mano kelių̃!

33. Klausykitės pamokymo, būkite išmintingi ir neatmeskite jo!

34. Laimingas žmogus, kuris manęs klauso ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų.

35. Juk kas randa mane, tas randa gyvenimą ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.

36. Bet kas prasilenkia su manimi, tas daro sau žalą. Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“.