Psalmynas 104 KBV

1. Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

2. Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

3. Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

4. Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

5. Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

6. Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

7. Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

8. Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

9. Nustatei jiems ribą, kad jos neperžengtų ir nebeužlietų žemės.

10. Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

11. Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

12. Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

13. Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

14. Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

15. ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

16. Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai – Jo pasodinti.

17. Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

18. Aukšti kalnai – laukinėms ožkoms, uolos triušiams prieglaudą teikia.

19. Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

20. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

21. Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievo sau maisto.

22. Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo guolius.

23. Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

24. Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

25. Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

26. Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

27. Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

28. Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

29. Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi jų kvėpavimą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

30. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

31. Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

32. Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

33. Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

34. Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

35. Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!