Psalmynas 109 LBD
1. Choro vadovui. Dovydo psalmė. Dieve, kurį šlovinu, netylėk!
2. Mane užpuolė nedorėliai ir meluodami mane persekioja.
3. Neapykantos žodžiais mane apniko ir be priežasties mane puola.
4. Nors juos myliu, jie mane kaltina net kai už juos meldžiuosi.
5. Taip jie piktu man atlygina už gera, neapykanta – už mano meilę.
6. Parink nedorą teisėją jam teisti, testoja kaltintojas jo dešinėje.
7. Tebūna teisme jis pasmerktas, net jo malda tebūna laikoma nuodėme.
8. Trumpas tebūna jo gyvenimas, ir kitas teužima jo vietą.
9. Jo vaikai telieka našlaičiai, o jo žmona tenašlauja.
10. Jo vaikai tegul klajoja ir elgetauja, iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti.
11. Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę, o jo triūso vaisiùs teišgrobsto svetimieji.
12. Teneparodo nė vienas jam gerumo nei užuojautos jo našlaičiams.
13. Težūva visi jo palikuonys, ir su antra karta teišnyksta jo vardas.
14. Teatmena VIEŠPATS jo protėvių kaltę, o jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta.
15. Temato tai VIEŠPATS nuolatos, kol jo atminimas neužges žemėje.
16. Juk tas žmogus niekada nenori daryti gera, bet tik kamuoja vargšą ir beturtį, net užmušti kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų.
17. Prakéikti jis mėgo, tad tebūna pats prakeiktas! Palaimos linkėti nemėgo, tad niekas jo tenelaimina!
18. Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu, tad tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo, į jo kaulus lyg aliejus.
19. Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia, kaip juosta, kurią kasdien nešioja!
20. Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams, kurie linki man pikta.
21. Man, DIEVE, mano Viešpatie, padėk, kaip esi pažadėjęs, ir išgelbėk mane dėl savo gerumo.
22. Juk aš vargšas ir beturtis, besiraitantis iš širdgėlos.
23. Nykstu lyg šešėlis vakare ir esu lyg vėjo nešamas skėrys.
24. Man kẽliai linksta nuo pasninko, o mano kūnas nusikamavęs.
25. Esu jiems tapęs pasityčiojimu; mane pamatę, jie kraipo galvas.
26. Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve! Dėl savo ištikimosios meilės gelbėk mane!
27. Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka, kad tu, VIEŠPATIE, tai padarei.
28. Tegu jie sau keikia, o tu laimink. Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai, bet tesidžiaugia tavo tarnas.
29. Teapsivelka negarbe mano kaltintojai, teapsidengia gėda lyg skraiste!
30. Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje,
31. nes jis stovi beturčio dešinėje, kad išgelbėtų nuo trokštančių pasmerkti jį mirčiai.