Psalmynas 137 LBD

1. Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę.

2. Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas,

3. nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“

4. Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę svetimoje žemėje?

5. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!

6. Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!

7. Atmink, VIEŠPATIE, ką darė edomitai tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta, kai jie šaukė: „Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!“

8. Dukterie Babilonija, griovike! Laimingi bus, kurie atmokės tau už mums padarytą pikta!

9. Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!