Psalmynas 22 LBDKAN

1. Choro vadovui. „Briedės auštant“ melodija. Dovydo psalmė.

2. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?

3. Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet nerandu ramybės.

4. O juk tu – Šventasis, tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!

5. Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai,

6. tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.

7. Bet aš kirminas, o ne žmogus, vienų išjuoktas, o kitų paniekintas.

8. Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs ir šaipydamiesi kraipo galvas:

9. „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti jį, teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“

10. Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės.

11. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.

12. Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų!

13. Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;

14. jie atveria plačiai į mane savo žiomenis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.

15. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo; visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.

16. Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė, liežuvis limpa prie gomurio. Tu guldai mane į mirties dulkes.

17. Šunys mane apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie žeidžia man rankas ir kojas;

18. galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,

19. dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro.

20. Bet tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti!

21. Gelbėk mane nuo kalavijo, mano brangią gyvastį iš šunies letenų!

22. Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų laukinių jaučių ragų gelbėk mane!

23. Tada aš skelbsiu tavo vardą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose.

24. Pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji, šlovinkite jį! Visi Jokūbo palikuonys, garbinkite jį! Visi Izraelio vaikai, drebėkite prieš jį!

25. Juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, bet išgirdo, kai varguolis šaukėsi.

26. Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje! Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.

27. Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Teatsigauna jų širdys amžinai!

28. Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsti.

29. Juk VIEŠPATS yra Valdovas, jis viešpatauja tautoms.

30. Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje; prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes. Ir aš jam gyvensiu.

31. Mano palikuonys jam tarnaus; apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai, jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai.