Romiečiams 4 KBV

1. O ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną?

2. Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.

3. Bet ką sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“

4. Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.

5. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

6. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

7. „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

8. palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“

9. Ar šis palaiminimas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

10. Kokiu būdu? Esant apipjaustytam ar iki apipjaustymo? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.

11. Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

12. ir apipjaustytųjų tėvu, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas, pėdomis.

13. Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

14. Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.

15. Juk įstatymas sužadina rūstybę, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

16. Taigi paveldima tikėjimu, kad būtų iš malonės, ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims – ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,

17. kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“, – tėvas prieš Dievą, kurį jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.

18. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip buvo pasakyta: „Tokie bus tavo palikuonys.“

19. Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo arti šimto metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.

20. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet sustiprėjo tikėjimu, teikdamas Dievui šlovę

21. ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

22. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

23. Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad „buvo įskaityta“,

24. bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems Tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų,

25. paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.