Romiečiams 7 KBV

1. Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?

2. Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.

3. Ji bus vadinama svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.

4. Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltam iš numirusių – ir kad mes neštume vaisių Dievui.

5. Kol gyvenome pagal kūną, mūsų nariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.

6. Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.

7. Ką tad pasakysime? Ar įstatymas – nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“

8. Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

9. Kadaise aš buvau gyvas be įstatymo. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, o aš numiriau.

10. Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.

11. Nes įsakymu pasinaudojusi nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

12. Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras.

13. Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.

14. Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasinis, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.

15. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.

16. O jei darau tai, ko nenoriu, sutinku, kad įstatymas geras.

17. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

18. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.

19. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.

20. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

21. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.

22. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu,

23. bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.

24. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!

25. Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.