Giesmių giesmės 5 LBDKAN

1. [Jis:] Atėjau į savo sodą, seserie sužadėtine, prisirenku miros ir kvepalų, valgau korį su medumi, geriu vyną su pienu. [Choras:] Valgykite, bičiuliai, gerkite! Svaikite iš meilės!

2. [Ji:] Aš miegojau, bet mano širdis budėjo. Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi! „Įleisk mane, mano seserie, mano meile, mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo rasos, o garbanos – nuo nakties miglos“.

3. Buvau jau nusirengusi; kaip apsirengti man iš naujo? Buvau jau kojas nusiplovusi; kaip man jas vėl purvinti?

4. Mano mylimasis įkišo ranką pro velkės skylę, ir aš suvirpėjau, kad jis arti.

5. Atsikėliau atidaryti savo mylimajam, lašant nuo rankų mirai, varvant nuo pirštų geriausiai mirai ant velkės rankenos.

6. Atidariau savo mylimajam, bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs. Apmiriau, kad jis nuėjo! Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė.

7. Užtiko mane panaktiniai, apeidami miestą; jie sumušė, sužeidė mane, atėmė mano skraistę tie sienų panaktiniai!

8. Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.

9. [Choras:] Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, o gražiausioji iš moterų? Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų, kad tu mus taip prisaikdini?

10. [Ji:] Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs; jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.

11. Jo galva – gryno aukso, plaukai garbanoti, juodi kaip varnas.

12. Jo akys – kaip prie tekančio vandens balandžiai, besipliuškenantys pursluose, tupintys ant šaltinio krašto.

13. Jo skruostai – tarsi kvepalų lysvės, skleidžiančios kvapus. Jo lūpos – kaip lelijos, iš kurių srūva mira.

14. Jo rankos – kaip aukso lazdos, nusagstytos brangakmeniais. Jo liemuo – tarsi iš dramblio kaulo, išdabinto safyrais.

15. Jo kojos – alebastro stulpai, pastatyti ant stovų iš gryno aukso. Jis toks didingas kaip Libanas ir dailus tarsi jo kedras.

16. Jo žodžiai – saldybė, ir visas jis – malonumas! O Jeruzalės dukterys, toks mano mylimasis, toks mano numylėtinis!