Zacharijo 4 LBD

1. Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego.

2. ‘Ką matai?’, – paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.

3. Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje’.

4. Aš savo ruožtu pakláusiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’

5. Kalbėjęsis su manimi angelas atsakė man: ‘Argi tu nežinai, kas tai?’ Atsakiau: ‘Ne, mano viešpatie’.

6. Jis tarė man: ‘Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, – skelbia Galybių VIEŠPATS. –

7. Kas tu toks, didysis kalne? Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį! Jis padės baigiamąjį akmenį į vietą, lydimas šauksmų: ‹Malonė! Malonė jam!›’

8. Be to, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

9. ‘Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems Namams, jo rankos juos ir baigs’. Tuomet žinosite, kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus.

10. Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną, dabar džiaugsis ir regės kertinį akmenį Zerubabelio rankoje. [Paskui jis man atsakė:] ‘Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę’.

11. – ‘O kas tie du alyvmedžiai: vienas – žvakidės dešinėje, o kitas – kairėje?’ – paklausiau.

12. Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’

13. Jis tarė man: ‘Argi nežinai, kas tai?’ – ‘Ne, mano viešpatie’, – atsakiau.

14. Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui’.